I. Kleinaitė. Koks yra žaliųjų ekonominio pyrago receptas?

  • Post category:Naujienos

Šis komentaras – straipsnio „Kokios spalvos yra žalieji?“, kuriame buvo diskutuojama, kokiai politinei krypčiai priklauso žalieji, tęsinys. Straipsnyje buvo pabrėžiama, kad žalieji nepriklauso nei politinei dešinei, nei kairei ir pasisako už kitokį ekonominio pyrago kepimo receptą, nes dabartinė ekonomika, paremta BVP augimu, neatspindi pagrindinės visuomenės ląstelės – šeimų ir bendruomenių – gerovės

Kas sudaro visuomenės gerovę ir kaip jos siekti? Gerovė yra daugiadimensinė ir apima tokias sritis kaip materialinė gerovė (pajamos, vartojimas ir turtas), sveikata, išsilavinimas, asmeninė veikla, įskaitant ir darbą, pilietinis aktyvumas, socialiniai ryšiai ir bendravimas, aplinkos kokybė ir saugumo jausmas. Visos šios dimensijos sudaro žmonių gerovę, tačiau dauguma jų neatsispindi BVP rodiklyje. Mes esame skatinami kuo daugiau dirbti, kad didėtų BVP, neretai aukojame savo sveikatą, lieka mažai laiko asmeniniam tobulėjimui, bendravimui, pilietiškumui, dažnai tie darbai nesukuria realios naudos ir daro žalą gamtai – tokiais atvejais BVP augimas atima iš mūsų gerovę.

Svarbu atskirti sąvokas „dabartinė gerovė“ ir dabartinės gerovės „tvarumas“, nes neaišku, kiek ilgai dabartinė gerovė gali tęstis taikant dabartinį ekonominį modelį, kai neatsakingai eikvojami riboti gamtos ištekliai, teršiama aplinka ir išbalansuojamas klimatas. Mūsų gerovė neturėtų būti kuriama ateities kartų sąskaita, kaip yra kuriama dabar.

 

Metaforiškai kalbant, dabartinis įsivaizduojamos gerovės pyragas, kuris vis dar yra išreikštas BVP, yra kepamas iš miltų, išaugintų su pesticidais ir atgabentų iš toli nuvalytų ir dėl to turinčių mažai maistinės vertės, naudojant įvairius sintetinius priedus, nelaisvų, hormonų ir antibiotikų prišertų vištų kiaušinius. Jei tai obuolių pyragas, tai obuoliai yra negyvi ir plastiko skonio, auginami purškiant gyvąją gamtą naikinančius chemikalus. Bet kokie kiti ingredientai yra pramoninės monokultūromis grįstos žemdirbystės, galbūt iš jau genetiškai modifikuotų sėklų. Pyrago kepimo procesas didina atliekas, užterštumą ir išbalansuoja klimatą. Jis yra linijinis ir kertasi su gamtoje pastebimais uždaro ciklo procesais.

Pagal naujojo pyrago receptą viską darytume kitaip. Ekologiški, be GMO, be sintetinių priedų ingredientai, miltai nevalyti, išlaikę savo maistinę vertę ir nebūtinai visada iš kviečių, kad būtų skatinama bioįvairovė žemdirbystėje. Kiaušiniai – ekologiški, sudėti laisvai laikomų vištų. Visi kiti ingredientai užauginti gerbiant gamtą ir laikantis tvarumo principų, sezoniškumo ir dažniausiai vietinės kilmės. Pyrago kepimo procesas yra uždaro ciklo, be atliekų, neteršiant aplinkos, kurioje gyvena žmonės.

Kai kas gali pasakyti, kad ir dabar yra tokių pyragų, tačiau jų kaina nėra prieinama visiems. Tas tiesa, tačiau kodėl kainos skiriasi, nutylima ir mažai kalbama, ką daryti, kad ekologiškas ir be GMO maistas ir apskritai gyvenimo būdas būtų prieinamas visiems. Pramoninė žemdirbystė yra smarkiai subsidijuojama mokesčių mokėtojų pinigais, o jos daroma žala taip pat yra mažinama naudojant viešuosius pinigus. Be subsidijų pramoninis maistas būtų nekonkurencingas. Dirbtinai sukurta konkurencija tarp pramoninio ir ekologiško maisto nėra sąžininga ir naudinga tik pesticidais prekiaujančioms korporacijoms. Ūkininkai yra tarsi narkomanai, pripratę prie nemokamų narkotikų.

Pyragams kepti reikia energijos. Bet ne bet kokios. Atominė ir skalūnai nėra atsakymas dabartiniams darnaus vystymosi iššūkiams. Atvirkščiai, šios technologijos tik prisideda prie problemų gilinimo. Gaminant atominę energiją susidaro didžiulės radioaktyviosios liekanos, o skalūnų dujų naudojimas dėl metano dar labiau išbalansuoja klimatą. Dėl metano nutekėjimo skalūnų dujų išgavimas turi didesnį neigiamą poveikį klimatui nei nafta, anglys ar konvencininės dujos. Todėl šios technologijos priklauso praeičiai ir bet koks joms skiriamas dėmesys yra didžiulis nusikaltimas ateities kartoms. Jos yra nešvarios, neefektyvios, neekonomiškos ir bet kokia jų daroma žala dengiama visuomenės gerovės sąskaita.

Gerovės pyragui kepti pirmiausia reikia pasinaudoti vadinamąja nematoma energija – mums reikia dėti visas pastangas energiją naudoti efektyviau, t. y. su mažesniu kiekiu energijos iškepti daugiau pyragų. Mes taip pat turime užsitikrinti saugų, švarų, ilgalaikį ir ekonomišką energijos tiekimą, ir vienintelis kelias yra vystyti atsinaujinančią energetiką. Kalbos, kad tai per brangu, yra į akis pučiama migla, ją skleidžia taršiosios energijos pramonė, kuri iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti savo dabartines pozicijas, net jei tam reikia didžiulės mokesčių mokėtojų finansinės paramos. Kaip ir maisto pramonė, iškastinio kuro industrija gyvuoja tik mokesčių mokėtojų pagalba, net jei tai nėra naudinga visuomenei. Stiprus lobizmas, mokslinių studijų ignoravimas, manipuliavimas faktais ir skaičiais, negarbingi viešieji ryšiai – senieji dinozaurai padarys viską, kad užkirstų kelią energijos taupymui ir atsinaujinančiųjų šaltinių plėtojimui.Pyragus kepa žmonės. Vieni žmonės persidirba, kiti neturi galimybės prisidėti, dar kiti nurašomi kaip tinginiai ir išlaikytiniai. Pagarbos sulaukia tik tie, kurie dirba. Jei tu nedirbi – esi visuomenės parazitas. Tiesa, kalba eina tik apie oficialų darbą, už kurį mokami pinigai. Nelabai kas gilinasi į paradoksą, kad galbūt tam tikrais atvejais parazitai yra dirbantys žmonės, be kurių darbo gerovės ne tik nesumažėtų, bet ir atsirastų daugiau. Bėda ta, kad mes to nežinome, nes gerovę vis dar vertiname pagal BVP rodiklį. Žaliojoje ekonomikoje darbo savaitė būtų trumpesnė, nes taip būtų galima mažinti nedarbą, anglies dvideginio emisijas ir suteikti žmonėms galimybę skirti daugiau laiko sau ir savo artimiesiems. Studijos rodo, kad žmonės produktyviai dirba ne ilgiau kaip 4-6 val. per dieną. Ekonomikos istorijoje darbo valandos nuolat mažėjo ir dabar darbo savaitė turėtų trumpėti bent iki 30 val. Nebūtina ir kad visi nuolat dirbtų – normalu daryti kūrybines pauzes, skirti laiko studijoms, gyvenimo ar mokslo tyrinėjimams. Tai sukurtų palankią terpę inovacijoms, žmonės turėtų daugiau laiko kūrybai ir pilietiškai veiklai. Visuomenė dėl tokio sprendimo daug laimėtų.

Pyragams kepti reikia pinigų. Gerovės ekonomikos modelyje turi atsirasti vietos papildomoms (angl. complementary currencies) regioninėms ir bendruomeninėms valiutoms kaip apsaugai nuo tarptautinių finansinių krizių – finansų sistema turėtų būti labiau demokratiška ir decentralizuota, o svarbiausia – kad nebūtų pagrįsta skolomis ir nuolatine kapitalo koncentracija. Apie ateities pinigų sistemas rašo ir ši klausimą gvildena tokie autoriai kaip Bernardas Lietaer, Jamesas Robertsonas, Thomas H. Greco, Johnas Rogersas, Jemas Bendellis ir kt. Jų manymu, neįmanoma išspręsti žmonijos darnaus vystymosi iššūkių nereformuojant pasaulinės finansų sistemos, nes būtent joje yra užprogramuota nuolatinio ekonominio augimo būtinybė, nepaisant to, kad ekonominis augimas ilgalaikės gerovės nekuria.Su dabartine sistema bėda yra ta, kad jei ji nuolat nedidėja, ji „užlūžta“. Todėl, nors ir suprantame, kad kartais dėl gerovės reikėtų atsisakyti tam tikrų ekonomikos augimą skatinančių projektų, tačiau vis tiek esame priversti skatinti augimą įprasčiausiomis priemonėmis – manome, kad sustoti ir pagalvoti neturime laiko. Ir nors ekonomikos augimą dar galime skatinti ir investuodami į žaliąsias technologijas, nes jos ir kuria naujas darbo vietas, ir duoda ekonominę grąžą, vis dėlto negalime neįvertinti vienos labiausiai suinteresuotų jėgų – iškastinio kuro industrijos – ir jos pastangų išlaikyti status quo.

Iškastinio kuro industrija yra atsakinga už besikeičiantį klimatą ir yra pasiruošusi sudeginti 5 kartus daugiau naftos, anglių ir dujų, nei tai būtų dar sąlyginai kontroliuojama, t. y. vidutinės temperatūros didėjimas neviršytų 2 laipsnių Celsijaus. Kad vis dar galėtume kontroliuoti klimato kaitos pasekmes, ši pramonė turėtų atsisakyti planų iškasti 80 proc. savo rezervų. Mes vis dar galime išvengti blogiausio scenarijaus, nes techniškai šie rezervai yra po žeme, tačiau ekonomiškai jie jau yra įskaičiuoti į akcijų kainas, įmonės skolinasi pinigus, šalys pagal tai prognozuoja savo biudžetus – iškastinio kuro pramonė yra tarsi finansinės sistemos įkaitė, priversta išlaikyti akcijų kainas ir neprarasti savo vertės.

Jei tokios įmonės kaip „Exxon“ ar „Lukoil“ dėl klimato atsisakytų naudoti savo rezervus, šių įmonių vertė drastiškai nukristų. Jei visų iškastinio kuro rezervų vertė dabar yra apie 27 trilijonai JAV dolerių, tai nutarus 80 proc. jų palikti po žeme reikštų apie maždaug 20 trilijonų JAV dolerių nurašymą. Skaičiai apytiksliai, bet tai reiškia, kad kaip žmonija mes turime pasirinkti – sveika, žmonėms tinkama gyventi, planeta arba pelninga, nors ir viešais pinigais remiama, iškastinio kuro pramonė. Mes negalime turėti ir to, ir to. Su dabartiniais rezervais pramonė padidins vidutinę pasaulio temperatūrą 6 laipsniais Celsijaus, o tai praktiškai yra žmonijos savižudybė, nes tokiomis sąlygomis išnyktų apie 90 proc. gyvybės formų žemėje. Tuo istorija ir baigtųsi. Neliktų nei kam kepti pyragų, nei su kuo, nei kaip…Iškastinio kuro industrija nepadeda kepti ekonominių pyragų – ji dalį jų prisvilina ir ateityje gali sudeginti visiškai.Dauguma įtakingų pasaulio politikų žino apie būtinybę spręsti klimato kaitos problemą ir bent viešai pasisako už aktyvius veiksmus. Tačiau praktiškai jie laimina vis naujus ir naujus iškastinio kuro projektus, nesiima veiksmų atsižvelgti į išorinius kaštus ir apmokesdinti CO2, kad rinka gautų tikslesnius kainos signalus. Tai gąsdinančiai panašu į gyvo organizmo ataką prieš patį save. Geros naujienos yra tos, kad vis dar turime gyvą imuninę sistemą, kurią reikia aktyvuoti – tai mūsų pilietinė visuomenė, kuri turėtų nepalikti politikos politikams, o labiau įsitrauktų į politinius sprendimo priėmimo procesus tam, kad užkirstų kelią politikų dvikalbystei, šizofreniškiems sprendimams ir priimtų lemiamus sprendimus dėl žmonijos ateities.

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/i-kleinaite-koks-yra-zaliuju-ekonominio-pyrago-receptas.d?id=64601825#ixzz2zuTQ27hx