„Mums jau gana!”, „Mes jau sotūs glifosato!” – tokie šūkiai neseniai drebino Berlyną, kai daugiau nei 30 tūkst. žmonių išėjo į gatves reikalauti naujos – sąžiningesnės, etiškesnės ir aplinkai draugiškesnės – žemės ūkio politikos. Vertinant mūsų šalį valdančių pseudožalių „valstiečių” politiką, panašu, kad tokio protesto poreikis bręsta ir Lietuvoje.
Berlyne vykstant kasmetinei tarptautinei maisto, žemės ūkio produkcijos ir sodininkystės parodai, o taip pat už žemės ūkio sektorių atsakingų pareigūnų viršūnių susitikimui, į gatves išėjo per 30 tūkstančių žmonių, nepatenkintų vykdoma stambiam žemės ūkiui palankia žemės ūkio politika. Demonstracijos dalyviai kėlė žemės grobstymo, maisto saugos, gyvūnų gerovės klausimus, tačiau garsiausiai aidėjo nepasitenkinimas metų pabaigoje ES lygmeniu priimtu sprendimu pratęsti glifosato naudojimo licenziją. Tuomet Vokietijos žemės ūkio ministras Christian Schmidt balsavo už (Lietuva, beje, taip pat), nors šalies Vyriausybė jį buvo įpareigojusi elgtis priešingai. Tai buvo viena priežasčių paskatinusių minias žmonių išeiti į gatves su transparantais „Mums jau gana!”, „Baikite skatinti fatališką peticidų naudojimą”, „Glifosatas? Ačiū, ne” ir t.t.
Kodėl ažiotažą sukėlė būtent ši tema? Glifosatas – tai herbicidas, kitaip (gana paradoksaliai) vadinamas augalų apsaugos priemone, paveikiantis augalų metabolizmą – jis neleidžia susidaryti amino rūgštims, dėl ko augalas žūva. Plačiausiai glifosatas žinomas kaip veiklioji piktžolių naikinimo priemonės „Roundup“ medžiaga. Įrodyta, jog puškiant ja javus ar kitas kultūras, glifosato likučiai patenka į aplinką, o su maistu glifosatą suvartoja gyvūnai bei žmonės, kuriems jis sukelia ligas, tokias kaip alergija, sklerozė, vėžys ar net autizmas.
Vokietijoje prieš glifosatą pasisako ir ūkininkai
Nors kai kam gali pasirodyti netikėta, tačiau palaikymą protesto akcijai išreiškė ir ūkininkai – Berlyno gatvėmis riedėjo daugiau nei 100 jų vairuojamų traktorių. Tai signalizuoja apie du dalykus – pirma, kad iniciatyva nebuvo nukreipta prieš ūkininkus, greičiau prieš vyraujančią neetišką ir žalingą šiuolaikinės intensyvios žemdirbystės ir maisto industrijos praktiką. Antra, Vokietijoje dalies ūkininkų sąmoningumo lygis toks aukštas, kad jie ne tik puikiai suvokia daromą žalą aplinkai, bet ir yra pasirengę ją kompensuoti ir pereiti prie aplinkai draugiškesnės žemdirbystės. Vokietijos ūkininkai netgi yra pareiškę, kad tikisi konkrečių priemonių, tokių kaip ES žemės ūkio subsidijų nukreipimas smulkiems ir ekologiškais pagrindais besitvarkantiems ūkininkams, o ne stambiems, didelius plotus valdantiems žemdirbiams.
Ar Lietuvoje būtų galima tikėtis bent kiek panašios ūkininkų reakcijos į siūlymą nutraukti glifosato naudojimą mūsų šalyje? Neseniai grūdininkai priklausantys Lietuvos ūkininkų sąjungai, pranešė nusprendę prieš derliaus nuėmimą javų nepurkšti herbicidais. Iš dalies tai sveikintina, bet, deja, ne tik ne visi ūkininkai vadovaujasi tokiu požiūriu į šią „augalų apsaugos priemonę”, bet ir pastarieji apsiriboja sprendimu nenaudoti herbicidų tik prieš derliaus nuėmimą. O vien to negana – glifosato turi būti visiškai atsisakoma. Ir tam reikalingas valstybinis požiūris.
„Valstiečių” Vyriausybė teršėjų pusėje
Deja, panašu, kad diskusija su valstybę valdančiais „valstiečiais” šiuo klausimu nebus lengva. Ne tik dėl to, kad diskusija nėra jų mėgiama sprendimų paieškos priemonė, ne tik dėl R. Karbauskio tiesioginių verslo interesų, bet ir dėl valdančiųjų ambicingumo stokos.
Visi aplinkos būklės stebėsenos rodikliai akivaizdžiai rodo, jog Lietuvoje tarša, ypač vandens, didėja, o pagrindinė to priežastis – padėtis žemės ūkio ir transporto sektoriuose. Lietuvai gresia neįvykdyti daugybės vandensaugos, oro kokybės ir kitų tarptautinių įsipareigojimų. Tačiau Vyriausybė, panašu, ne tik nesiima veiksmų problemai spręsti, bet priešingai, priima taršą dar labiau didinančius sprendimus.
Azotu permirkęs žemės ūkis
Kaip nurodo Aplinkos apsaugos agentūra, į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos patenkančio azoto kiekis pastarąjį dešimtmetį sparčiai auga. Nuo 2013 m. iki 2016 m. taršos bendruoju azotu apkrova tenkanti Centrinei Baltijos jūros daliai būtent iš Lietuvos vandens telkinių išaugo net 46%. Į Rygos įlanką vien per metus (nuo 2015 iki 2016 m.) ji išaugo 41%. Labai paprastai tariant, šie rodikliai žymi netoleruotinai didelį Lietuvos upių, upelių bei kitų vandens telkinių užterštumą, kurį didžiausia dalimi lemia dirbamų žemės ūkio paskirties plotų pertręšimas. Specialistai mojuoja raudonomis vėliavomis ir primygtinai rekomenduoja nepertręšti pasėlių, mineralines trąšas keisti organinėmis (pvz., kompostu), jas naudoti tinkamu metu ir tinkamomis sąlygomis (ne ant įšalusių ar įmirkusių paviršių, ne prie pat vandens telkinių), bei taikyti kitas gerosios žemės ūkio praktikos priemones.
Apkrova pagal bendrąjį azotą (NT) iš Lietuvos į Centrinę Baltijos jūrą 1995-2016 m. (raudona linija žymi pagal tarptautinius įsipareigojimus maksimalų leistiną azoto išleidimo lygį, mėlyna – esamą taršą azotu). Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra <http://gamta.lt/cms/index?rubricId=363d1f22-c8f2-4e15-9298-854dd94bdd79>
Tuo tarpu profesionalai „valstiečių” ministrai priima tokius įsakymus kaip tręšimo sezono pratęsimas iki pat gruodžio 31-osios, t.y. kuomet dėl įmirkusios dirvos mėšlo ir srutų nutekėjimui į paviršinius vandenis sąlygos pačios geriausios… Taip pat nacionaliniuose kovos su klimato kaita dokumentuose nurodo planuojantys per artėjantį dešimtmetį didinti tręšimo apimtis: karbamido trąšomis 10-čia tūkst. tonų, o neorganinio grynojo azoto net 50-čia tūkstančių tonų daugiau, nei kad buvo sunaudota 2015 metais.
Stebina ir tai, kad jie vis dar verčia šalies aplinkosaugos pareigūnus raudonuoti prieš ES institucijas, kurios, deja, bet laiko mus atsilikusia, vaizdžiai tariant, „bananų valstybe”, mat neturime duomenų apie sunaudotų trąšų veikliąsias medžiagas, t.y. ūkininkams vis dar nenustatyta prievolė teikti duomenis apie cheminę sunaudotų trąšų sudėtį, kuri aplinkosaugininkams leistų įvertinti ir kontroliuoti žemės ūkio veiklos poveikį dirvai, vandenims ir t.t.
Vyriausybė neturi ambicijų mažinti oro taršą
Dar vienas Vyriausybės neambicingumo pavyzdys susijęs su oro tarša – kol visa ES, siekdama įgyvendinti Paryžiaus klimato kaitos susitarimo tikslus, vieningai siekia mažinti taršą pasaulyje, Lietuva kategoriškai priešinasi. Prieš keletą savaičių ES valstybės svarstė siūlymą anksčiau pradėti į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ŠESD) kiekio mažinimą – ne 2021 m., kaip buvo numatyta iki šiol, o jau 2019 m. Tokiam siūlymui pritarė net 24 ES valstybės, tačiau Lietuvai toks ambicingumas pasirodė svetimas – tarp balsavusių prieš, tik dvi šalys – Lietuva ir Malta.
Tiesa, Malta savo sprendimą balsuoti prieš grindė, anot jos, neteisingu mechanizmu, kurį pasitelkiant skaičiuojamas šaliai tenkantis emisijų kiekis (šios valstybės bendros ŠESD emisijos yra žemiausios ES, o rodiklis tenkantis vienam žmogui – vienas žemiausių ES). Tuo metu Lietuvos situacija priešinga – Aplinkos ministeriją neramina kvotos, kurių anot ministerijos, Lietuvai gali nepakakti, jei į atmosferą išmetamų ŠESD kiekio mažinimas prasidės dvejais metais anksčiau. Mat tokiu atveju, valstybei tektų pirkti papildomas kvotas, kurių ji iki šiol nėra pirkusi.
Viena vertus, gal ir atrodytų logiška – kam prisiimti įsipareigojimus, dėl kurių įgyvendinimo nesi tikras? O ypač, jei už tai, kad nesugebėjai įsipareigojimų įgyvendinti dar turėsi ir susimokėti. Tačiau toks Aplinkos ministerijos požiūris į klimato kaitą ir CO2 išmetimus darosi tendencingas ir tik dar kartą įrodo, kad „žaliąja“ save vadinančiai Vyriausybei iki tikro „žalumo“ dar toli. Netgi priešingai – panašu, kad Vyriausybė stovi priešingoje – teršėjų – barikados pusėje.
Žinoma, Aplinkos ministerija teisinasi – nepirkdami papildomų kvotų galėsime investuoti į klimato kaitos mažinimo priemones. Tačiau viskas darosi aišku pažvelgus į Vyriausybės programą, kur planai kalba patys už save – Vyriausybė nė nesiekia mažinti ŠESD išmetimų. Programoje juodu ant balto parašyta – artimiausiu metu (iki 2020 m.) Lietuvoje oro tarša didės 1 milijonu tonų (lyginant su 2016 metais).
Iniciatyvą veikti iš neįgalios Vyriausybės turi perimti visuomenė
Stebint tendencijas Europoje norisi klausti, kada ir mes Lietuvoje imsimės kelti ne tik ekonomines – „Agrokoncerno” trąšų importo, žemdirbių valdomų žemės plotų ir gaunamų subsidijų, bet ir visos šios veiklos keliamas aplinkosaugines problemas. Kada imsime rūpintis poveikiu, kurį mūsų pačių asmeninei gerovei ir sveikatai daro tokios ūkininkų naudojamos augalų “apsaugos” priemonės kaip glifosatas ar perteklinis trąšų naudojimas? Deja, į viešąją erdvę kylantys faktai veja naivų optimizmą, kad šiomis temomis ims kalbėti aukščiausio lygio politikai – valstybę valdo „valstiečių“ Vyriausybė, kurioje tikrai žaliosioms ambicijoms vietos nėra. Todėl valstybinio požiūrio ir strateginių veiksmų, galinčių žmogaus sveikatos ir aplinkos gerovę iškelti aukščiau už finansinius ūkininkų interesus, tikėtis neverta. Vienintelis lūkestis – visuomenės sukilimas ir vieningas „Mums jau gana!”. Nes tik to ši Vyriausybė bijo.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja.
