Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje per dvidešimt keturis nepriklausomybės metus taip ir neatsirado tikros pilietinės visuomenės. Mes taip ir netapome stipria, atsakinga, bendruomeniška, aktyvia visuomenės dalimi – pilietine visuomene. Lietuvoje žmonės vis dar pasyvūs, neorganizuoti, bendruomenių nėra, o ten kur jos įsikūrę, jos tiesiog yra epizodiškos, silpnos, dažniausiai susikūrę tik įgyvendinti tam tikrus ES finansuojamus projektus.
Lietuvoje žmonės dažnai laukia malonės iš valdžios, kurią rinkti dauguma taip pat tingi arba nemato prasmės dalyvauti rinkimuose, referendumuose ir išsakyti savo asmeninę stiprią poziciją. Kai valdžia išrenkama, ji dažniausiai renkama mažumos šalies gyventojų, nes gyventojai net į populiariausius Prezidento rinkimus ateina vos kas antras, o ką jau kalbėti apie ne tokius populiarius Europos Parlamento, Seimo ar savivaldybių tarybų rinkimus, kur valdžią sau išsirenka vos daugiau nei trečdalis gyventojų. Išrinktos valdžios visuomenė taip pat nekontroliuoja, nesigilina į priimamus sprendimus.
Vakarų Europos senosiose valstybėse pilietinė visuomenė – tai profesinės sąjungos, darbdavių organizacijos, aplinkosaugos organizacijos, moterims, ūkininkams, neįgaliesiems asmenims, atstovaujančios grupės ir pan. Kadangi šios organizacijos turi daug patirties tam tikrose srityse ir yra susijusios su Europos Sąjungos politikos įgyvendinimu bei stebėjimu, ES nuolat konsultuojasi su pilietine visuomene ir nori, kad ji aktyviau dalyvautų kuriant Europos politiką.
Politikai dažnai teigia, jog pilietiškumo stoka – tai sovietinis palikimas, kiti tvirtina, jog tikrai pilietinei visuomenei atsirasti tiesiog reikia daugiau laiko. Bet kiek to laiko mums dar reikės, jeigu jau išaugo ir universitetus baigia ta tautos jaunuomenės aktyviausia dalis, kuri užaugo nepriklausomoje valstybėje. Bet to jų aktyvumo visuomenėje labai, labai trūksta. Tas perspektyvusis jaunimas yra tarp tų, kuriems viskas „dzin“. Didžiajai daugumai dažniausiai rūpi pramogos, linksmybės naktiniuose klubuose, baruose, bet ne tai, kas vyksta aplink juos. Tik mažoji dalis jaunų žmonių pagalvoja ir apie tuos, kuriems reikia pagalbos, rūpinasi ligotais seneliais ar vaikais, augančiais vaikų namuose, pamestais benamiais gyvūnais ar šalia jų esančių žaliųjų erdvių išsaugojimu. Gaila, tačiau pasyvusis jaunimas dažnai nedalyvauja ir rinkimuose, o šiltą pavasario savaitgalį mieliau iškeičia į pramogas sakydami: „juk nieko nepakeisi“.
Kiti, ypač vyresniosios kartos atstovai, apskritai nemato prasmės savanorystėje, nes juk už tai nemokama jokia alga ir iš jų matymo kampo ši veikla atrodo kaip išnaudojimas. Jie jaučiasi pavargę nuo gyvenimo darbų, nuo neteisybės iš valdžios pusės. Jie pyksta dėl per gyvenimą uždirbtų per mažų pensijų ir sukaupia savo atmintyje daug skriaudų ir pykčio aplink juos esančiai visuomenei. Dauguma vyresnės kartos žmonių iš tikrųjų į valdžią dar dažnai žiūri kaip į duotą Dievo, neliečiamą ir nepajudinamą, o didžioji dalis augusių nepriklausomoje Lietuvoje dar nepasiekė to amžiaus, kai pradedama galvoti, kas yra visuomenė, pilietis ar valstybė.
Pilietinė visuomenė turėtų kurtis natūraliai, o Lietuvoje tam iš esmės nebuvo sąlygų. Nuo 1991 mes vis bandėme pasivyti tai, ką palikome 1945-aisiais pokario metais, todėl priešingai, nei, pavyzdžiui, Danijoje, Norvegijoje ar Belgijoje, mes neturėjome galimybės kurti savo pilietinės visuomenės plėtros modelių, bandyti, kaip jie veikia, klysti ir mokytis iš savo klaidų.
Reikėjo nuolat vytis senąsias Europos Sąjungos šalis ir mes vijomės jas, be perstojo žiūrėdami tik pirmyn ir tiesiai, bet ir ten neanalizavome akivaizdžių ES valstybių pavyzdžių ir nepadarėme namų darbų. Per daugiau nei dvidešimt metų mes jas lyg ir pasivijome, nes šiandien juk jau atrodytų ir esame ten, kur, kaip manome, turėjome visada būti – Europos Sąjungoje, NATO, Pasaulio prekybos organizacijoje.
Prisiminkime Sąjūdžio mitingus, pasipriešinimo judėjimus, Baltijos kelią, Sausio 13-ąją, kai būtent visuomenės valia lėmė, kuria kryptimi judėsime toliau. To nebuvo ir nėra iki šiol nei Moldovoje, nei Ukrainoje, nekalbant jau apie Baltarusiją. Reikia viltis, kad pilietiškumo ugnis lietuvio dvasioje dar rusena ir ją dar galima įžiebti.
Norime gyventi kaip tikruose vakaruose, bet elgiamės lyg būtumėme toli, toli rytuose. Niekas už mus nesukurs nei atsakingesnės, demokratiškesnės visuomenės, nei saugesnės kaimynystės, nei tolerantiškesnės bendruomenės.
Keisdamiesi patys, keisime ir aplinkinius, o taip pamažu keisis ir visuomenė. Dalyvaukime ne tik pavasarinėje švaros akcijoje „Darom“ paskutinį balandžio mėnesio šeštadienį, bet tuos „Darom“ darykime kiekvieną laisvesnį šeštadienį – juk Lietuvoje nušnerkštų, prieš tai buvusių gražiausiais gamtos kampeliais vietų – be galo daug. Jeigu nepatinka klampojant paupiais rinkti šiukšles, reikia bent jau namie pradėti rūšiuoti buitines atliekas. Jeigu nėra laiko lankytis vaikų namuose ar skirti poros valandų per savaitę visuomeniškai veiklai ir neatlygintinai padirbėti senelių ar neįgaliųjų namuose, tai bent jau galima tapti neatlygintinu kraujo donoru. Ši procedūra visiškai nežalinga jūsų organizmui, nes skysčiai organizme atsistato per porą dienų, o kraujo sudėtis ir tūris grįžta į pradinius parametrus vos per keletą savaičių. O nauda bus žymiai didesnė ir neįkainojama, nes galbūt jūsų paaukotos dvi stiklinės kraujo išgelbės kieno nors gyvybę, galbūt net jūsų draugo ar artimo žmogaus.
Pirmą žingsnį pilietiškumo link galime žengti ir jau šį sekmadienį nueidami į rinkimus ir išreikšdami savo tvirtą pilietinę valią Prezidento bei Europos Parlamento rinkimuose. Atsakingai pasirinkime savo atstovus šalies valdyme bei Europinių vertybių tvirtinimui ir plėtrai ne tik Lietuvoje, bet ir didelėje Europos Sąjungos šeimoje. Aš dalyvausiu rinkimuose, nes man ne „dzin“, o ką veiksi tu?
