r-lapinskas-m

R. Lapinskas: Kokia Zabieliškio sąvartyno plėtros kaina aplinkai ir visuomenei?

Jau dabar dvoką, triukšmą ir kitas taršos problemas keliantis Zabieliškio sąvartynas planuojamas plėsti – jame norima pašalinti apie 950 000 t. atliekų. Tačiau tokie Kauno regiono atliekų tvarkymo centro planai kertasi ne tik su aplinkos apsaugos interesais, visuomenės teise į švarią ir sveiką gyvenamąją aplinką, bet ir Lietuvos bei Europos Sąjungos atliekų tvarkymo strategijomis.

Dar gruodį reaguodama į Kėdainių rajono gyventojų susirūpinimą dėl Zabieliškio sąvartyno eksploatavimo ir planuojamos plėtros, Lietuvos žaliųjų partija kreipėsi į Aplinkos ministeriją, Aplinkos apsaugos agentūrą (AAA) ir Kauno regiono atliekų tvarkymo centrą (KRATC) reikalaudama paaiškinti, ar sąvartyno plėtrai buvo išduoti leidimai, ar buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, galiausiai, ar buvo sulaukta visuomenės pritarimo planuojamam sąvartyno plėtros projektui.

Zabieliškio sąvartyno klausimui ėmus kilti į viešumą, pasirodė ir peticija, po kuria pradėti rinkti sąvartyno plėtrai prieštaraujančių gyventojų parašai. Paaiškėjo, kad mažiausiai 2000 gyventojų tam prieštarauja, – akivaizdu kad ir be ekspertinio vertinimo gyventojai puikiai supranta ir jaučia vykstančių procesų grėsmę aplinkai, jų sveikatai ir gyvenimo kokybei.

Aktyvių žmonių dėka buvo sukeltas spaudimas Aplinkos apsaugos agentūrai, kuri galiausiai įpareigojo Kauno regiono atliekų tvarkymo centrą atlikti detalų Poveikio aplinkai vertinimą. Tokiu būdu turėtų būti užtikrinama, kad visuomenė bus įtraukta į sprendimų dėl Zabieliškio sąvartyno plėtros priėmimą ir turės galimybę teikti siūlymus dėl planuojamos ūkinės veiklos.

Nors atrodytų, kad ši istorija klostosi gera linkme – KRATC priverstas atlikti detalų Poveikio aplinkai vertinimą, kuris turėtų ant stalo atversti visas kortas, tačiau Kėdainiuose vykusios viešos diskusijos metu KRATC direktorius viešai pareiškė tokį sprendimą ketinantis apskųsti. Deja, tokia KRATC atstovo pozicija ir požiūris į aplinkos apsaugą per daug nestebina.

Susipažinus su AAA atrankos išvada, peršasi viena mintis – šio sąvartyno plėtra yra potenciali aplinkosauginė katastrofa, kadangi sprendimas priimtas nesiremiant poveikio aplinkai skaičiavimais. Visų pirma, skaičiavimais nebuvo pagrįsta, ar triukšmo lygis greta sąvartyno neviršys didžiausių leidžiamų triukšmo ribinių verčių, neįvertintas galimas triukšmo padidėjimas dėl intensyvesnio transporto srauto į sąvartyną bei iš jo. Nebuvo apskaičiuota, ar sąvartyno plėtra neturės reikšmingos įtakos oro taršai. O akivaizdu, kad bet kokia sąvartyno plėtra turi įtakos oro kokybei – pavyzdžiui, biologiškai skaidžios atliekos pūdamos sąvartynuose į orą išmeta didelius šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius (ypač metano dujų). Negana to, greta sąvartynų taip pat užkertamas kelias užsiimti žemės ūkio veikla, kadangi dirvožemis taip pat gali būti itin užterštas.

Suprantama, kodėl kyla toks visuomenės pasipriešinimas. Tačiau ir tai dar ne svarbiausios priežastys, keliančios gyventojų nepasitenkinimą. Sąvartynai yra ypač pavojingi gruntiniams vandenims, o tuo pat metu ir artimiausiems „kaimynams“ – greta sąvartynų įsikūrusiems gyventojams. Pastarieji turi nuolat tikrinti gruntinio vandens kokybę, kadangi tikėtina, jog vanduo nebus tinkamas vartojimui. Lietuvoje jau ir taip 30 proc. žmonių geria nesaugų ir galimai užterštą vandenį, o iki 50 proc. šachtinio tipo šulinių yra netinkami naudojimui. Negi norima ir toliau šią statistiką lenkti į blogąją pusę?

Vertinant Zabieliškio sąvartyno atvejį, dar daugiau nerimo kelia faktas, kad plečiant sąvartyną drenažiniam sluoksniui įrengti ketinama naudoti senas supresuotas padangas. Nors tai ir pakartotinis atliekų panaudojimo būdas, tačiau kyla pagrįstų abejonių, ar per tokį drenažinį sluoksnį neprasismelks kenksmingos medžiagos? Tokias abejones patvirtina ir Aplinkos apsaugos agentūros pateikta atrankos išvada dėl Zabieliškio regioninio sąvartyno plėtros poveikio aplinkai vertinimo, kurioje teigiama, kad informacijoje atrankai pateikti planuojamo sąvartyno dugno nelaidaus mineralinio sluoksnio ir drenažinio sluoksnio filtracijos koeficientai nepagrįsti jokiais skaičiavimais ir tyrimais. Todėl kyla pavojus, kad planuojama ūkinė veikla gali sukelti reikšmingą poveikį dirvožemiui, požeminiam ir paviršiniam vandeniui.

Tačiau ir tai dar ne viskas – esminis klausimas kyla vertinant planuojamos plėtros poveikį vandens valymo kokybei. Remiantis UAB „Kėdainių vandenys“ duomenimis, jau dabar į miesto nuotekų įrenginius iš šio sąvartyno patenkantis vanduo ir filtratas labai viršija leidžiamas normas. Jei valymo įrenginiai jau dabar susiduria su nuotekų išvalymo iki reikalaujamų koncentracijų problema, kas laukia po sąvartyno plėtros?

Apskritai, atliekų tvarkymo prioritetų hierarchijoje atliekų šalinimas yra paskutinioji ir mažiausiai pageidaujama grandis. Ne tik dėl aplinkosaugos ir sveikatos sumetimų, bet ir dėl potencialių žaliavų eikvojimo. Pavyzdžiui, jei pasaulyje būtų surenkamas visas per metus sąvartynuose atsiduriantis popierius ir mediena, net kelis dešimtmečius jais būtų galima šildyti milijonus namų. O jei perdirbtume visus laikraščius, per metus būtų išsaugoma apie 250 mln. medžių. Žvelgdami į atliekas ne kaip į šiukšles, o kaip į žaliavą, ne tik išvengtume sąvartynų keliamų problemų, apsaugotume aplinką ir žmonių sveikatą, bet ir sukurtume pridėtinę vertę, tačiau kai kas tiesiog renkasi eiti lengviausiu keliu.

Sąvartyno plėtros šalininkai jo poreikį argumentuoja beveik maksimaliu kito Kauno rajone esančio Lapių sąvartyno užsipildymu, o kadangi jam plėstis nėra kur (aplink draustinio teritorija), nusitaikyta į Zabieliškio sąvartyną. Tačiau vertinant atliekų kiekio prognozes ir sąvartyno plėtros poreikį nebuvo atsižvelgiama į rūšiavimo potencialą bei statomą atliekų deginimo jėgainę.

Įdomu, kaip šį, lengviausią kelią, ketinama suderinti su Europos Sąjungos reikalavimais, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB 4 straipsniu, kuris ES šalims narėms nurodo vadovautis atliekų hierarchija, kurioje prioritetas teikiamas pakartotiniam naudojimui? Kyla pagrįstų abejonių dėl Zabieliškio sąvartyno plėtros suderinamumo tiek su ES, tiek su Lietuvos atliekų tvarkymo strategija.

Atliekų tvarkymo sistemos plėtros kryptys taip pat prasilenkia su planais plėsti sąvartyną, kadangi valstybės užduočių formuluotės aiškios – iki 2020 m. perdirbti ar kitaip panaudoti ne mažiau kaip 65 proc. komunalinių atliekų bei užtikrinti, kad iki tų pačių metų mažiausiai 50 proc. komunalinių atliekų sraute esančių popieriaus ir kartono, metalų, plastikų ir stiklo atliekų būtų paruošiama naudoti pakartotinai ir perdirbti.

O žinant, kad Lietuva ir taip linksniuojama dėl pernelyg menkos pažangos atliekų tvarkymo sektoriuje, laikas susiimti ir pagaliau efektyviai skatinti žiedinės ekonomikos diegimą – rūšiavimą, perdirbimą ir pakartotinį naudojimą, o ne sąvartynų kūrimą ar jų plėtrą. Taip turėtų atrodyti valstybės ir jos regionų ambicingumas. Tačiau labiausiai šioje istorijoje pasigendama Aplinkos ministerijos iniciatyvumo, technologinių sprendimų siūlymo. Deja, iki šiol ministerija demonstruoja tik per lėtą žiedinės ekonomikos principų diegimą ir norą atsiriboti nuo realaus atliekų tvarkymo problemų sprendimo, šią naštą perkeldama ant savivaldybių ir regioninių atliekų tvarkymo centrų pečių.

Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *