You are currently viewing Ieva Budraitė. Kaip ilgai toleruotumėte 9 mėnesius į skolą gyvenantį nuomininką?

Ieva Budraitė. Kaip ilgai toleruotumėte 9 mėnesius į skolą gyvenantį nuomininką?

Devynis mėnesius nemokėti nuomos už kambarį, bet naudotis visais ten prieinamais patogumais – karštu vandeniu ilgam stovėjimui po dušu, elektra visu pajėgumu veikiančiam kondicionieriui, interneto ryšiu ilgiems vakarams prie Netflix, skalbimo mašina dažniausiai teplaunančia vieną porą kojinių, egzotinių vaisių pilnu šaldytuvu. Tokio nuomininko nenorėtų niekas. Tačiau būtent tokiais, į skolą gyvenančiais nuomininkais, esame mes – lietuviai. Nuo balandžio 7 dienos iki pat metų galo gyvensime ateities lietuvių sąskaita, išeikvoję viską, ką Žemės planeta mums buvo suplanavusi pasiūlyti. 

 

Nebemokame gyventi pagal planetos išgales

Žemės pereikvojimo diena (angl. Earth Overshoot Day) – simbolinė data, kiekvienais metais skelbiama vis kitu metu. Ji rodo konkretų metą, kada išeikvojame planetos išteklius, kuriuos ji geba atkurti per metus. Kitaip tariant, nuo kada pradedame naudoti kitiems metams suplanuotą” resursų (vandens, dirvožemio, miškų ir kt.) kiekį.

Šią datą galima apskaičiuoti tiek globaliu, tiek nacionaliniu masteliu. Kolektyviai pasaulis Žemės pereikvojimo dieną pernai minėjo liepos 24-ąją (šiųmetė data dar skaičiuojama). Jei žiūrėtume retrospektyviai, ši data išaušta vis anksčiau: kas dešimtmetį Žemės pereikvojimo momentas paankstėja maždaug mėnesiu. 1980 metais data buvo minima lapkritį, 1990 metais – spalį, 2000 metais – rugsėjį, 2010 metais – rugpjūtį, nuo 2019 metų – jau liepą.

Šią datą matuoja ir kasmet skelbia tarptautinė nevyriausybinė organizacija Global Footprint Network. Konkretus skaičiavimas atliekamas dalijant planetos biologinį pajėgumą iš  žmonijos ekologinio pėdsako ir padauginus iš 365 dienų skaičiaus. Kas tas planetos biologinis pajėgumas?  Tai miško žemės, ganyklos, pasėliai, žvejybos plotai ir panašūs ekologiniai ištekliai bei jų kiekis, kurį Žemė gali sukurti tais metais. Na, o žmonijos ekologinis pėdsakas apima išteklių poreikį tais metais: augaliniams maisto produktams, pluoštiniams produktams, gyvulininkystės ir žuvies produktams, medienai, erdvei miestų infrastruktūrai vystyti, miško kiekį, reikalingą anglies dvideginiui išmestam iš iškastinio kuro absorbuoti ir kt.).

Žinoma, svarbu atsižvelgti į tai, kad kaip ir su daugeliu statistinių rodiklių, skaičiavimams naudojami kelerių metų senumo situaciją atspindintys duomenys. Vis dėlto ši kiekybinė metafora yra puikus indikatorius, rodantis, kaip stipriai mes atsiliekame nuo kadaise pažangių valstybių iškelto idealo – gyventi pagal planetos išgales.

 

Jei visi gyventų kaip vidutinis lietuvis – reikėtų 3,8 Žemės planetų

Lietuvoje Žemės perviršio dieną šiemet minime balandžio 7-ąją. Tai reiškia, kad per tris mėnesius ir septynias dienas sunaudojome metams skirtus resursus. Nuo balandžio 8 dienos gyvename į skolą. 

Šeimininkas tokį nuomininką iškeldintų greitai. Žemės planeta – subtilesnė. Ji siunčia mums žinutes. Lietuviams skirti signalai pakankamai subtilūs. 30-čia dienų sutrumpėjusi žiema (tiksliau tariant, metinis laikotarpis su sniego danga), drėgnesni ir šiltesni orai (vidutinis metinis kritulių kiekis padidėjęs 17 proc., vidutinė metinė oro temperatūra pakilusi 2,2 °C), išaugęs kaitrų ir karščio bangų atvejų skaičius (kai oro temperatūra aukštesnė nei 30 °C), kasmet nykstantis Baltijos paplūdimių ruožas (o tiksliau, jau 15 cm pakilęs jūros lygis Klaipėdoje). Visa tai, per pastaruosius keturiasdešimt metų įvykę pokyčiai, kurie, palyginti, nuosaikiai mus leidžia susivokti, kad įprasta aplinka keisis. Grįžtant prie nuomininko metaforos – kad patogumai nuomojame kambaryje trauksis.

Kituose kraštuose Žemės žinučių tonas daug griežtesnis. Dažnėjantys orų ekstremumai – karščio ir šalčio bangos, staigios ir stiprios liūtys, potvyniai, uraganiniai vėjai ir audros – visa tai kainuoja ir piniginius nuostolius, ir gyvybes. Vien užpernai liepą ir vien Vokietijoje, Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose dėl smarkių liūčių kilę potvyniai pražudė 200 žmonių ir pridarė 43 mlrd. dolerių žalos turtui.

Pokyčiai ir gyvojoje gamtoje. 1900–2015 m. laikotarpiu rūšių įvairovė sumažėjo beveik perpus. Daugiau nei 30 % stuburinių gyvūnų – žuvų, paukščių, amfibijų, roplių ir žinduolių – nyksta tiek arealų, tiek populiacijų lygmenimis. Ir tai nėra vien gyvosios gamtos problema. Tai ir mūsų, žmonių problema, nes mes nuo biologinės įvairovės teikiamų paslaugų esame tiesiogiai priklausomi per mitybos ir kitas grandines. 

Ar rasime politinės ir pilietinės valios įpročių kaitai?

Daugybė ženklų rodo, kad gyventi taip, kaip gyvenome nebeišeis ir įpročius turime keisti kaip galima greičiau. Tik kaip mums sekasi tą daryti? Paskutinė Jungtinių Tautų  Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos sako, kad prastai. Situacija sudėtingesnė nei prieš dešimt ar daugiau metų atrodė būsianti.  

Norint apriboti klimato kaitos spartą visame pasaulyje šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus iki 2030 metų reikia sumažinti 40 procentų. Vietoj to pasaulis per ateinantį dešimtmetį išmetamųjų dujų kiekį atmosferoj, skaičiuojama, padidins maždaug 14 proc. 

O kaip sekasi Lietuvoje?

Viena vertus, esame priėmę krūvas pozityvų toną užduodančių strateginių dokumentų – Klimato kaitos valdymo darbotvarkė, Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas. Netgi atskirų miestų lygiu įsitraukiame į programas, kuriomis žadame iki 2030 metų sumažinti savo vartojimą ir jo emisijas tiek, kad poveikis būtų neutralus. Visgi kai stebime priemones tiems popieriuose išsikeltiems tikslams pasiekti, ir reflektuojame savo reakciją į juos, matome, kad ji pokyčiu toli gražu nekvepia. 

Pavyzdžiui, EBPO rekomenduoja kuo greičiau apmokestini energijos produktus pagal jų poveikį aplinkai. Kitaip tariant, kuo taršesnis kuras, tuo brangiau jis turi kainuoti. Mes tuo tarpu, nors ir žinome, kad mūsų benzino ir dyzelino akcizai yra vieni žemiausių iš EBPO šalių; nors ir suprantame, kad dėl to per pastarąjį dešimtmetį dyzelinių automobilių kiekiai sparčiai daugėjo, dėl to išaugo teršalų kiekiai ir darė neigiamą poveikį žmonių sveikatai; kai reikia įvedinėti adekvatų automobilių taršos mokestį, naikinti lengvatas ūkininkų dyzelinui, koreguoti gatvių ploto miestuose panaudojimą kelionių pėsčiomis ar dviračiais naudai, šiaušiamės piestu, kritikuojame, protestuojame ir liekame prie suskilusios geldos. 

Analogiškai ir su žemės ūkiu. Nors ir žinome, kad žemės ūkio sektoriaus emisijos per pastaruosius 20 metų augo 9,3 %, o jų sugėrimai žemės ūkyje mažėjo; nors ir matome agrarinėse ekosistemose nykstančią bioįvairovę; nors ir skaičiuojame net 64 % paviršinių vandens telkinių, kaip neatitinkančių geros būklės, pripažįstame tik priežastis. Kai kalba pasisuka apie veiksmus, pavyzdžiui, ketinimą didinti vandens telkinių zonas, kad nebūtų galimi arti ir trešti žemės arčiau nei 5 metrai nuo upės ar upelio,  girdime tik pasipriešinimo šūksnius ir žemdirbių protestus. Tas pat ir kai aiškiname apie daugiamečių pievų ploto didinimą.

Nemažiau paradoksalu ir kaip girdime apie mokesčių reformą, bet beveik nieko apie aplinkosaugos mokesčius, kurie galėtų būti realiu sprendimu ne tik aplinkai draugiškai elgsenai skatinti, bet ir šaltiniu, pavyzdžiui, darbo apmokestinimui mažinti. 

Nebegalime sau leisti gyventi dvigubame pasaulyje – viena kalbėti, kita daryti. Panašiai kaip tas apsileidęs nuomininkas – žadėti susimokėti, bet taip ir tempti gumą paraleliai dar intensyviau naudojantis esamu gėriu. 

Gal visgi galime pasitempti ir kitąmet Žemės pereikvojimo dieną minėti bent jau drauge su statistiniu nuomininku?

Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė