You are currently viewing Marija Tamkevičiūtė: Atsakas D.Liekiui

Marija Tamkevičiūtė: Atsakas D.Liekiui

Lietuvos žaliųjų partijos jaunimo šį savaitgalį surengtos Černobylio metinėms skirtos teatralizuotos „atominių zombių“ eitynės iki Baltarusijos ambasados sukėlė ekskursijų į Černobylio teritoriją organizatoriaus Daumanto Liekio pasipiktinimą. 

Neva, zombiais mėginome pavaizduoti Černobylio aukas, o avarija, pasak jo, visai neturėjo pasekmių ją likvidavusių sveikatai.

Daumantai, daug solidžiau būtų atrodę, jei būtumėte pasidomėjęs faktais. Deja, jūsų namų darbai šį kartą nebuvo atlikti.

Jau ketvirtus metus iš eilės savo organizuojama akcija kasmet kalbame, jog esame prieš „atominius zombius“ = atomines elektrines Lietuvoje ir jos pašonėje. „Zombio“ simbolis mums reiškia nemąstantį, paklusnų, agresyvų ir negalvojantį apie savo bei kitų ateitį asmenį.

Keista girdėti gamtininko kalbas apie atominių elektrinių švarą ir pranašumą prieš vėjo ar kitą energetiką.

Po Černobylio avarijos radionuklidų stroncio (90Sr) ir ypač cezio (137Cs) kiekiai maiste padidėjo iki tūkstančio kartų. Atlikus detalius dirvožemio tyrimus santykinai labiausiai užterštose Lietuvos teritorijose – Pietų, Pietvakarių ir Vakarų Lietuvoje ir įvertinus cezio kiekio bei vertikaliojo užterštumo pasiskirstymo pokyčius per visą laikotarpį nuo Černobylio atominės elektrinės avarijos nustatyta, kad cezio vis dar aptinkama viršutiniuose 30 cm gylio dirvožemio sluoksniuose, todėl mitybos grandine per augalus jo gali patekti į žmogaus organizmą. Tyrimų rezultatai taip pat parodė, kad dirvožemyje esančio radionuklido cezio kiekis per 30 metų sumažėjo tik per pusę.

Mokslininkai nustatė, kad maisto produktuose esančių cezio ir stroncio kiekiai po avarijos mažėja, tačiau tai vyksta lėtai, ir maisto produktuose bei jų žaliavose, ypač žuvyse, vis dar aptinkama avarijos metu į Lietuvos teritoriją patekusių šių radionuklidų liekanų. Tai lemia papildomą gyventojų apšvitą.

Neketinu detalizuoti ir plačiau cituoti atliktų tyrimų. Radiacinės saugos centre vykusioje konferencijoje, skirtoje Černobylio AE branduolinės avarijos 30 metų sukakčiai paminėti, tikriausiai nedalyvavote, todėl siūlau pagilinti savo paviršutiniškas žinias ir perskaityti apie atliktus tyrimus leidinyje „Visuomenės sveikata“.

Taip pat daug informacijos apie atliktus tyrimus ir radiacijos poveikį aplinkai, žmonių sveikatai rasite 2011 metais išleistoje A.V.Yablokov ir kitų mokslininkų knygoje „Černobylis: katastrofos pasekmės žmonėms ir aplinkai“. Manau, perskaitęs šią medžiagą įsitikinsite, kad atominė energetika nėra tokia saugi ir švari, kaip teigiate.

Taip pat, kaip gamtininkas, turėtumėte žinoti, kad, vertinant poveikį aplinkai, reiktų atsižvelgti į visą būvio ciklą. Atominės elektrinės atveju – į taršų urano išgavimo, sodrinimo procesą ir radioaktyvių atliekų laidojimą.

Atominės elektrinės katastrofa nėra nedidelė avarija mažame fabrikėlyje. Ir, deja, tai nėra toks jau retas reiškinys. Avarijų, kurių metu atmosferoje pasklido radioaktyvios atliekos ir gyventojai patyrė radiacijos apšvitinimą, buvo daugybė: 1952 m. „Chalk River“ AE avarija Kanadoje, 1957 m. „Windscale“ AE avarija Anglijoje, 1979 m. Trijų mylių AE avarija Pensilvanijoje, JAV, 1999 m. Tokaimuros AE avarija Japonijoje. Dar ne tokio didelio masto avarijų, kurias spėta suvaldyti, buvo ir daugiau, tačiau didžiausią poveikį aplinkai, žmonėms turėjo Černobylio ir Fukušimos avarijos.

Būtent šitos branduolinės avarijos parodė, jog negalime suvaldyti „taikios ir švarios atominės“ energetikos. Vos prieš penkerius metus įvykusi Fukušimos atominės elektrinės avarija privertė permąstyti energetikos politiką net itin didelį skaičių atominių elektrinių turėjusią Vokietiją, kuri paskutinius atominių elektrinių reaktorius planuoja uždaryti 2022 m.

Atominė energetika tapo per brangia (ne tik kaina, bet ir rizika), kad galėtume pateisinti jos naudojimą. Ypač, kai sparčiai pingant technologijoms, vystant bendradarbiavimą tarp valstybių, galime gaminti saugią ir švarią atsinaujinančią energiją.

Keista, jog tokias atgyvenusias technologijas gina jaunas žmogus, kuriam turėtų rūpėti, kaip ir kokiomis sąlygomis gyvens ateityje.

O kalbant apie taip pabrėžtą energetinį saugumą, atominė elektrinė Lietuvoje jokios energetinės nepriklausomybės neužtikrins, o atvirkščiai – dar mažiausiai 40 metų mus pririš prie Rusijos elektros perdavimo žiedo. Energetinė nepriklausomybė Lietuvoje jau yra pasiekta nutiesus elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, sparčiai plėtojant vėjo, biomasės ir saulės energetiką, galų gale – turint SGD terminalą, kaip laikiną pereinamojo laikotarpio priemonę.

Ne tik aš, bet ir daugybė lietuvių, kurie turi ar turėjo giminaičių, pažįstamų, dirbusių avarijos vietoje, nesupras jūsų teiginio, jog radiacija nepadarė jokios neigiamos įtakos žmonių sveikatai. Tai – įžeidimas žmonėms, kurie dirbo likviduojant avarijos padarinius, tai – įžeidimas šeimoms, kurios susidūrė su šiomis pasekmėmis, slaugo ar slaugė sergančius.

Apie 7000 jaunų vyrų 1986 metų pavasarį buvo išvežti į nežinią, tinkamai neinformuoti apie pavojų. Černobyliečių bendruomenės teigimu, šiandien trečdalio šių žmonių nėra tarp gyvųjų. Jie mirė sulaukę vos 55-59 metų.

Daumantai, apsilankykite kasmet černobyliečių organizuojamuose renginiuose ir pasakykite jiems į akis, jog vėžys, įvairios kraujo ir kitos juos kankinančios ligos jiems išsivystė tikrai ne nuo apšvitos, padirbėjus avarijos zonoje. Ar išdrįsite?

Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko, Seimo nario Lino Balsio vardu kviečiu atvykti į kaip tik gegužės 6 d. Seime Energetikos komisijos organizuojamą renginį, skirtą Černobylio AE katastrofos metinėms pažymėti ir energetikos perspektyvoms Lietuvoje bei Europoje aptarti. Čia ir galėsite susitikti su nukentėjusiais, taip pat su įvairiais specialistais, Seimo nariais ir, svarbiausia, – dalyvauti diskusijose bei gauti atsakymus į visus dominančius klausimus.

Aišku, galime vardinti varganą oficialiai nukentėjusiųjų nuo avarijos statistiką, kurią teikė tuometinė Sovietų Sąjunga, laikyti viską atsitiktinumu, užsimerkti prieš kitokius faktus, tačiau tokie įvykiai kaip Černobylis, Fukušima mums yra pamokos, kurias turėtume išmokti ir jų nekartoti.

Saugios atominės energetikos niekada nebus, nes rizika priklauso nuo pernelyg daug įvairių faktorių. Daugelis avarijų įvyko dėl žmonių kaltės, techninių gedimų, Fukušimai smūgį sudavė gamtos stichija, o teroristų taikiniu neseniai vos netapo atominė elektrinė Belgijoje.

Jausimės daug saugesni, jei šių senų „atominių zombių“ Europoje nebeliks. Tik ar tuomet, Daumantai, turėsite pretekstą pasireklamuoti.

Marija Tamkevičiūtė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja