Visuotinai pripažintas principas „teršėjas moka“ sako, kad taršos šaltinis turi būti identifikuotas dar prieš jam pradedant teršti, o taršos šalinimas, arba kompensacinės priemonės, skirtos šiai taršai neutralizuoti, turi veikti nedelsiant, būti adekvačios ir duoti garantuotą efektą.
Pažiūrėkime, ar atitinka šiuos principus Aplinkos ministerijos siūlomas Transporto priemonių taršos mokestis.
Visų pirma, mokestis numatomas taikyti pagal automobilio taršos kiekį (CO2 dujų išmetimus gramais vienam kilometrui), kuris yra apskaičiuojamas taikant tam tikrą metodiką, turi vidutinę reikšmę ir, deja, dažnai neturi nieko realaus su praktika. Turbūt kiekvienam yra tekę patirti lengvą nusivylimą, kai įsigytas automobilis, pradėjus jį eksploatuoti, nerodo žadėtų „ekonomiškumo“ stebuklų ir vartoja degalų gerokai nei buvo žadėta jo techninėse specifikacijose. Todėl toks pagrindas mokesčiui yra tik „apytikslis“ ir nebūtinai atspindės realią automobilio sukeliamą taršą.
Antra, automobilis yra transporto priemonė, kurios eksploatavimo dažnumas skirtingais atvejais gali būti skirtingas – intensyvus, mažiau intensyvus, arba iš viso tik epizodinis. Kitaip tariant, vienkartinis automobilio registracijos metu taikomas mokestis, neatsižvelgiantis į jo eksploatacijos intensyvumą, yra neteisingas ir diskriminuojantis ketinančiuosius automobiliu naudotis retai.
Trečia, kadangi šis mokestis – vienkartinis, t.y. taikomas tik registracijos metu, aš beveik neabejoju, kad atsiras įvairių schemų, kaip šį mokestį sumažinti, ar jo išvengti. Kadangi numatoma, jog taikant mokestį egzistuos ir „žmogiškasis elementas“, t.y. bus paskirtas įgaliotas pareigūnas galutiniam sprendimui priimti, tikėtina, jog rasis ir korupcijos galimybė.
Ketvirta, mokesčio autorių įvardintas punktas, kad didžioji dalis iš mokesčio surinktų lėšų bus nukreipta į Klimato kaitos programos tikslų įgyvendinimą, deja, bet neįtikina. Praktika rodo, kad dažnai lėšos iš tokių fondų dažnai paskirstomos ne konkrečioms, pvz. oro taršą mažinančioms, ar į klimato kaitos priemonių švelninimą nukreiptoms priemonėms, o iššvaistoma neefektyviems ir abejotinos reikšmės bei efekto projektams.
Ką gi siūlau?
Dviračio išradinėti nereikia. Kai kuriuose valstybėse egzistuoja, vadinamasis „CO2 emisijų mokestis“, arba „anglies mokestis“, kurio esmė yra apmokestinti iškastinio kuro vartojimą. Tai yra aplinkosaugai, kovai su klimato kaita skirtas akcizinio pobūdžio mokestis, kurį privalo mokėti ne vien automobilinių degalų vartotojai – šio mokesčio objektas yra ir dujos, nafta, anglis – kitaip tariant, visas iškastinis kuras, naudojamas energetikoje ir pramonėje. Štai toks mokestis išties būtų teisingas ir pilnai bei tiksliai įgyvendintų principą „teršėjas moka“. Mokesčio administravimas būtų nesudėtingas, o išvengiamumas – praktiškai neįmanomas.
Svarbu pažymėti, kad toks mokestis yra esminė, vadinamosios, „žaliosios mokesčių reformos“ dalis, ir leidžia tuo pačiu metu mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Štai tokią mokesčių kombinaciją siūlau. Manau, ji leistų išties pagerinti dirbančiųjų ekonominę padėtį, iš tikrųjų auklėtų ir rodytų kelią transporto, žemės ūkio ir energetikos sektoriams, kur link reikėtų vystytis. Reikia priminti, kad šiuo metu Lietuvoje CO2 emisijos auga būtent transporto, logistikos ir žemės ūkio sektoriuose ir kelia pavojų neįgyvendinti Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų reikšmingai mažinti CO2 išmetimus. Sprendimų reikia skubiai, tačiau profesionaliai parengtų ir teisingų gamtos ir žmogaus atžvilgiu.
