You are currently viewing Remigijus Lapinskas: Kodėl taip nesiseka aplinkos ministrui?

Remigijus Lapinskas: Kodėl taip nesiseka aplinkos ministrui?

Trikdžiai tik pradėjus įgyvendinti Valstybinių miškų valdymo reformą. Abejonės dėl skaidrumo skirstant ES fondų ir valstybės biudžeto lėšas. O kur dar ministerijai pavaldžių kadrų skyrimo problemos. Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu aplinkos ministrui labai nesiseka.

Tokia išvada daroma stebint organizacijos darbą ir vykstančius procesus. Ministerija pirmąjį kartą organizuodama naujos valstybės įmonės – Valstybinių miškų urėdijos – vadovo konkursą jį atšaukė, nes dalyvavo per mažai kandidatų ir jų kompetencija neatitiko keliamų reikalavimų. Vėliau ministerija pati sau ieškojo administracijos vadovo, t.y. kanclerio, tačiau jo konkursas irgi buvo atšauktas, tik šį kartą todėl, kad kandidatų buvo per daug, o ir ministras pasigedo didesnės savo įtakos renkantis kandidatą. Kaipgi taip? Juk bet kuris atranką vykdantis vadovas džiaugtųsi turintis maksimalią pasirinkimo galimybę, o ministrui su jo keista logika – tai kliūtis. Tuomet kyla klausimas, tai kas gi rengia konkursų sąlygas, kaip jos vertinamos ir kaip prognozuojami rezultatai, jei ministrui netinka nei mažai, nei daug kandidatų?

Mano nuomone, vyksta akivaizdus blaškymasis. Ir tai pasireiškia daugelyje Aplinkos ministerijos kuruojamų procesų. Pavyzdžiui, nors ministerija nesugebėjo sėkmingai įgyvendinti Valstybinių miškų urėdijos vadovo konkurso, buvo patvirtinta šios institucijos valdyba. Tačiau ir čia neapsieita be suirutės, o skaidrumu nė iš tolo nekvepia. O galbūt tai normali nauja praktika, kai valdybos nare tampa viena iš atrankos komisijos narių? Galbūt mums tapo priimtina, kad atrankos komisijos narys atsirenka sau naudingus ir palankius kolegas į valdybos narių gretas?

Mano supratimu, tai akivaizdus interesų konfliktas. Kaip ir dar vienos atranką į valdybos narius laimėjusios žinomos finansų ir įmonių valdymo specialistės atvejis. Tik šioje situacijoje visgi galima pasidžiaugti teisingu  pačios profesionalės priimtu sprendimu – atsistatydinimu supratus, kad tapdama valdybos nare ji neišvengiamai susidurs su interesų konfliktu – susipainiojimu tarp EPSO – G, dujų ir biokuro plėtros, Baltpool biržos, medienos pardavimo valdymo ir vystymo procesų. Tačiau kyla klausimas, kurį derėtų adresuoti ministrui ir jo komandai – ar „skaidriai“ renkant valdybą to nebuvo įmanoma numatyti iš anksto?

Išties įdomu ir tai, kaip prieš reformą kritikuoti miškų urėdijoms vadovavę vadovai netikėtai randa naują darbą ir užima aukštas pareigas naujoje valstybinių miškų įmonėje. Kaip tokie darbuotojai buvo atrinkti, ar buvo skelbiami konkursai, kokiais kriterijais vadovautasi ir kaipgi šį kartą pavyko „sėkmingai“ įgyvendinti kandidatų atranką? Kaip jau paaiškėjo, VĮ Valstybinių miškų urėdijoje be jokių konkursų ir atrankų į aukštas pareigas jau paskirta apie 20 žmonių. Dauguma jų – iš Generalinės miškų urėdijos, keletas iš su mišku visiškai nesusijusių organizacijų, tokių kaip VĮ „Lietuvos oro uostai“ bei Lietuvos edukologijos universiteto. Galbūt klausimas naivus, bet įdomu, koks ryšys tarp miškų ir oro uostų ar universitetų valdymo?

Visa tai leidžia manyti, kad sprendimai ir procesai vyksta taip, kaip patogiau atitinkamiems asmenims. O jei dar pastebi su aplinkos ministru susijusią informaciją žiniasklaidoje, kurioje skelbiama apie galimus ministro piktnaudžiavimo atvejus skirstant Europos Sąjungos bei valstybės biudžeto lėšas, kyla abejonių, ar apskritai šis žmogus turi teisę dalyvauti valstybės valdyme?

Negana to, sėkmingai ypač didelių lėšų mėtymą įvairių paukštelių apsaugai perėmė ir Žemės ūkio ministerijos pavaldume esanti Nacionalinė mokėjimo agentūra, pradėjusi skelbti panašius projektus. Kyla klausimas, kada Nacionalinė mokėjimo agentūra tapo aplinkosaugine organizacija gelbstinčia nykstančias paukščių rūšis? Bet žinant kaip šie du ministrai – K. Navickas ir B. Markauskas – pasirašinėja įsakymus dėl mėšlo ir srutų liejimo ant įmirkusių ir įšalusių laukų, tampa nenuostabu, kad tokia „gerąja“ praktika pradedama dalintis. Ar tikrai tikslingai skiriami Žemės ūkio ministerijos pinigai, kai jau ir taip ne vienas milijonas buvo išdalintas nendrinės meldinukės apsaugai?

Kas per ypatingas paukštelis, kuriam reikia tiek daug pinigų? Šiuo, kaip ir valstybinių miškų valdymo pertvarkos atveju, kyla daugiau klausimų nei gaunama atsakymų. Turint mintyje visa, kas pasakyta, norisi klausimą performuluoti kitaip – ne kodėl aplinkos ministrui taip nesiseka, o kodėl Lietuvai taip nepasisekė su aplinkos ministru?

Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.

Leave a Reply