You are currently viewing Žaliasis Don Kichotas iš Druskininkų

Žaliasis Don Kichotas iš Druskininkų

  Žaliasis Don Kichotas iš Druskininkų

Neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius
Druskininkų žalieji su mokiniais inkilų akcijoje


Klimato kaitos žygio dalyviai


Laurynas – atominis zombis


Nenuilstantis dviratininkas


Maišelių monstrų akcijoje

Taip pavadintas 34 metų Laurynas Okockis visai nepyksta. Jis sako, kad gamtos tausojimo idėjomis buvo užsikrėtęs nuo pat vaikystės. O dabar Laurynas – Lietuvos Žaliųjų partijos pirmininko pavaduotojas ir vadovauja Pilietinių iniciatyvų komitetui. Prieš pat Naujuosius metus bendradarbiai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos, kur Laurynas dirba Tarptautinių operacijų skyriuje, apdovanojo jį „Metų Don Kichoto nominacija“. „Už pastangas Lietuvą padaryti žalesne, už svajones apie Druskininkų mero sostą ir už brakonierių persekiojimą“, – parašyta tai liudijančiame rašte.
„Tai buvo humoristiniai apdovanojimai, – juokiasi Laurynas Okockis. – Kadangi darbovietėje aš vienas iš aktyvesnių, užsiimantis visuomenine, politine, aplinkosaugine veikla, besireiškiantis daugelyje kitų sričių, tai bendradarbiai už tai mane ir įvertino. Aišku, norėčiau, kad ir už darbinę veiklą mane apdovanotų…“


– Tačiau priimta manyti, jog Don Kichotas – keistuolis idealistas, beviltiškai kovojantis su vėjo malūnais.


– Taip ir yra! Dėl to kolegos ir sako, Laurynai, tu čia kovoji prieš Druskininkų valdžią, prieš neteisybę pasaulyje, prieš brakonierius, pažeidėjus gaudai, naktimis paupėm ir paežerėm vaikščiodamas, neišsimiegojęs, darbe dirbi ir po darbo, kaip tau užtenka viskam laiko? Bet jie nesišaipydami, o džiaugdamiesi skyrė man tą Don Kichoto nominaciją ir pasakė, kad daugiau tokių žmonių reiktų. Norėtųsi, kad visi šiek tiek būtumėm tais Don Kichotais, kas mažiau, kas daugiau…


   – Kada tu susidomėjai žaliosiomis idėjomis? Kada parūpo viso gyvojo pasaulio likimas?


– Žaliosios idėjos, kiek atsimenu, man artimos nuo pat vaikystės. Nes nuo pusantrų metų aš gyvenau Gailiūnų kaime šalia Druskininkų, labai gražioj aplinkoj šalia miškų, Nemuno, laksčiau po pievas, pavasarį su močiute eidavom skruzdėlių maitinti cukrumi, žiemą nešdavom kiškučiams šieno, morkyčių ir pan. Jau į pradinę mokyklą atėjęs, aš žinojau paukščių pavadinimus. Kiti sako, o kas čia toks? Atsakau – čia margasis didysis genys. Tos pačios zylutės – aš jas visas žinau. Žmonės sako, zylė yra zylė. Na, ne. Yra didžioji zylė, mėlynoji zylė, yra ūsuotoji, yra kuoduotoji, ilgauodegė, čia gali vardinti ir vardinti. Tad su gamta užaugau, ir močiutė, ir mama aiškino apie gamtą, aplinką, ir gyvūnų namuose laikiau daug: man leisdavo ir šuniukus, ir kačiukus, ir jūrų kiaulytes, ir žiurkėnus, ir driežiukus, ir žuvytes, ir papūgėles, ir, žodžiu, ko aš tik nelaikiau… Nebuvau gatvės vaikas, užaugau pats su savimi ir su gamta.


– Tai suaugusiam tiesiog nebuvo kito kelio – tik į Žaliųjų partiją?


– Pasakysiu, kad man nebuvo netgi pasirinkimo. Pirmuose rinkimuose į savivaldybės tarybą dalyvavau pats vienas. Tai buvo 2011-ieji. Laurynas Okockis dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas. Susidėliojau savo programą, siekius, tikslus, susirinkau būtinus parašus, įvykdžiau visus reikalavimus, susimokėjau užstatą ir pradėjau savo rinkiminę kampaniją. Kokią gavau pamoką? Kad vienas lauke – ne karys. Net jei būsi išrinktas, negalėsi būti vienas, turėsi prie kažko jungtis. Galvojau, į kurią čia partiją pasukti. Nes, tarkim, turiu ir dešiniųjų idėjų, esu labai didelis savo šalies patriotas. Bet turiu ir, pavadinkim, kairuoliškumo, pasisakau už paprastą žmogų, už pilietį, už žmogaus teises, lygybę. Bet pasižiūrėjau į savo rinkiminę programą. Joje iš 10 pagrindinių punktų 7-8 buvo žali. Ir man nekilo daugiau klausimų – tik į Žaliųjų partiją. Ji, beje, tik prieš kelis mėnesius buvo įsikūrusi, tad aš jau ten kaip ir senbuvis.


– Su Žaliųjų partijos bičiuliais, kiek žinau, dalyvauji akcijose visoje Lietuvoje. Papasakok apie kelias įdomiausias.


– Mums tai įdomu. Yra pas mus partijoje daug aktyvių jaunų žmonių, labai tuo džiaugiuosi. Susidaro komanda, kuri viską organizuoja, pasidalinam veiklom, pritraukiam nemažai bendraminčių, žmonių iš gatvės, kviečiam visas nevyriausybines, visuomenines organizacijas, kitas politines grupes prisijungti prie mūsų. Nes mes, kaip žalieji, jaučiam atsakomybę ir turim atkreipti žmonių dėmesį į didžiuosius pavojus, katastrofas. Tarkim, Černobylio atominės katastrofos metines mes minime jau keleri metai. Šiemet, beje, sukanka lygiai 30 metų nuo tos nelaimės. Norim priminti žmonėms, kad atomas nėra saugi technologija, kad tai yra grėsmė, atkreipti dėmesį į Baltarusijoje 20 km nuo Lietuvos sienos statomą Astravo atominę elektrinę, kur nėra jokių saugumo garantijų. Taigi darom spaudimą, mitinguojam prie Baltarusijos, Rusijos ambasadų. Kiek naudos tai duoda? Apie rezultatus sunku pasakyti. Tiesiog į mus ir mūsų tikslus atkreipia dėmesį, rašo spauda, rodo televizija ir ne tik Lietuvoje. Bet mes žinom, kokia tose valstybėse santvarka, todėl, matyt, nelabai reaguojama.
Organizavom maišelių monstrų akciją. Šiuo metu viena iš didesnių aplinkosaugos problemų visame pasaulyje yra plastikiniai maišeliai. Ypač tie mažieji, lengvieji nesuyrantys maišeliai.   Mokslininkai nustatę, kad Ramiajame vandenyne iš plastikinių maišelių jau susidariusi ne viena sala. Bendras plotas maišelių, plaukiojančių mūsų vandenynuose, yra didesnis nei visa Lietuvos teritorija. Tie maišeliai nepūva, nes plastikas, kaip žinote, išsilaiko labai ilgai, iki 200 metų, kol suyra. Mes norėjom paskatinti gyventojus nepirkti plastikinių maišelių, nenaudoti jų per daug, nes, kaip pastebėjom, apelsiną žmonės deda į vieną maišelį, citriną – į kitą, o jei pasiima bananą, prireikia ir trečio. Žaliųjų partija nupirko drobinių, medžiaginių ilgalaikių maišelių ir Vilniuje prie parduotuvių darėm akciją. Mes buvom visi nuo galvos iki kojų apsilipinę plastikiniais maišeliais, eidavom prie žmonių, išeinančių iš parduotuvės su produktais plastikiniuose maišeliuose, ir siūlėm jiems mainus. Perkraukit pirkinius į drobinį maišelį ir mes jums jį padovanosim. Mainytis sutiko visi. Labai smagi išėjo akcija, visi liko labai laimingi.
Šaunią akciją organizavom prieš Baltijos jūros užterštumą. Valėme paplūdimių pakrantes Klaipėdoje, tvarkėm kopas. Įsivaizduokit, ko mes ten tik neradome po vasaros sezono. Nuo stiklinių bei plastikinių butelių, įvairiausių maišelių iki pamestų drabužių, miegmaišių, kibirų, laistytuvų, tam tikrų intymių priemonių ir dar visokių kitokių dalykų. Viską surinkom, išrūšiavom ir išvežėm. Žodžiu, vyksta daug įvairiausių akcijų. Bet niekaip nesuprantu tų žmonių, kurie ateina pabūti gamtoje ir po savęs palieka kalną šiukšlių. Jei jau atsinešei gėrimų ir užkandžių, tai argi sunku išeinant į tą patį maišelį susidėti atliekas ir išsinešti? 


– Žinom, kad Druskininkuose irgi yra žaliųjų grupelė. Ir veikia ji gana aktyviai.


– Taip, yra Žaliųjų partijos Druskininkų skyrius. Mes čia turim apie 20 aktyvistų. Žmonės, be abejo, keičiasi – vieni ateina, kiti išeina. Ir kurorte rengiam visokias akcijas, ir su mokyklom bendradarbiaujam, ypač su „Atgimimo“. Aš ją pasirinkau, nes tai – mano mokykla, aš ją baigiau. Mokyklos vadovai mus mielai kviečia, priima. Moksleiviams skaitom paskaitas – aš arba kolega Jonas Bilinskas, arba kiti, apie paukščius, apie jų priežiūrą, inkilų gamybą, klimato kaitą, taršą, atliekų rūšiavimą ir t.t. Mes pasiruošę nemokamai dėstyti, skleisti žinias, kas tik mus pakvies – visada prašom!


– Esam girdėję apie tavo dar vieną įdomią veiklos rūšį – miesto daržą. Kas tai per dalykas? Ar nereikėtų tokio įrengti ir pas mus – Druskininkuose?


– Aš dalyvauju ne tik Žaliųjų partijos veikloje, bet ir nevyriausybinėse organizacijose. Esu Ornitologų draugijos narys, esu neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius. Daržus Vilniuje mes įrengėme su nevyriausybine asociacija Žali.lt, organizuojančia įvairius projektus, susijusius su gamta. Miesto daržai buvo vienas pagrindinių jos projektų. Mes manome, kad, tarkim, Druskininkuose gyvenam arti gamtos, o didžiuosiuose miestuose, pvz. sostinėje, jaunimas apskritai nieko nenutuokia apie tai, kaip kas auga, kada ką sodina, kaip laisto, ko dar reikia augalui užaugti. Daug jaunų žmonių šiais laikais neužsiaugintų nei agurko, nei pomidoro. Mūsų idėja buvo žmones priartinti prie gamtos, kad jie galėtų užsiauginti kokią nors daržovę patys. Gavome Vilniuje kelis nedidelius sklypelius, kuriuose įkūrėm daržus. Projektas nenaujas, vyksta jau 4 metai, o pradėjom nuo vieno daržo. Pasikvietėm pasyvios žemdirbystės ekspertą Saulių Jasionį iš Kauno, jis pradininkas būdo kitaip auginti daržoves. Ne taip, kaip mūsų mamos, močiutės kapstydavosi, ravėdavo, yra kitas būdas – tiesiog pasodini augalus, o kad neaugtų piktžolės, reikia mulčiuoti kuo storesniu sluoksniu. Mes mulčiuojame nupjauta žole, ji suvysta, sudžiūsta, ant jos dedi naują sluoksnį. Žolė gerai yra tuo, kad tarp jos sluoksnių lieka oro tarpai ir neprasideda puvimas, nors drėgmė išsilaiko ilgai. Galima mulčiuoti šiaudais, šienu, pjuvenomis, drožlėmis ir pan. Mulčą iš apačios veikia įvairūs mikroorganizmai, jis po truputį dūla, sliekučiai paverčia jį į humusą, šis iš karto tręšia augalą, ir labai toks ekologiškas gaunasi auginimo būdas. Vilniuje jau įkūrėm 5 daržus, ir žmonės puikiai juose tvarkosi. Jie nėra dėl produkcijos, šie daržai leidžia žmonėms sugrįžti prie gamtos, bendrauti, susidraugauti. Du daržus įkūrėme Panevėžio ir Pravieniškių įkalinimo įstaigose, ten visi labai susidomėję, kiek žinau, pas juos geriausi rezultatai. O druskininkiečiams tokio daržo, manau, nereikia, nes daugelis čia turi sodus, kurie yra tikrai arti miesto, ir visa gamta arti. 


   – O kokia tavo, kaip tikro žaliojo, akimis situacija Druskininkuose „žaliąja“ prasme?


– Galima vertinti dviprasmiškai. Labai gražus, ekologiškas, tarp pušynų įsikūręs švaraus oro miestas. Bet visa tai čia yra nuo senų laikų. O dabar, didėjant turistų srautams, daugėja ir automobilių. Jau pastebim, kad savaitgaliais gatvėse netgi susidaro kamščiai, tiek privažiuoja mašinų. Todėl man keistai atrodo kai kurie vietinės valdžios projektai. Paimkim tuos pačius lynų keltuvus. Pramoginis projektas, bet daromas po ekologijos kepure. Tai tikrai juokinga. Aš bendrauju su įvairių žaliųjų organizacijų, asociacijų atstovais – „žaliąja“ bendruomene, kiek žinau, ir užsienio partneriai, tarkim, estai nurodo Druskininkų pavyzdį kaip vieną blogiausių, kur panaudotos lėšos kovai su oro užterštumu. Lynų keltuvas yra senamiestyje, turistai atvažiuoja dažniausiai savo automobiliais, rieda per visą miestą, burzgina prie sankryžų, kad persikeltų per Nemuną su šitom gondolom. Tai kur čia matom logiką? Kur čia kova prieš oro taršą? Išeina atvirkštinis variantas. Apskritai mūsų mieste nėra investuojama aplinkosaugos srity, nėra daromi pokyčiai, o kodėl nebuvo galima tų pinigų, kurie išleisti lynų keltuvui, panaudoti netaršiems elektriniams autobusams pirkti? Lietuvoje jau tokių yra, važinėja keliuose miestuose, tai kodėl Druskininkuose – kurorte, žaliajame mieste to neįvedus?